Pumpuras

   Kovo mėnesis, o dar pilna sniego. Gėles nesugeba išsiskleisti, žolė neišauga. Eini sau ir tik stebi, ar tik neišsiskleidė pirmasis gelės žiedas, pirmas žolės plotelis.
Galiausiai pasirodė saulė, ir vėl pradėjo šildyti žemę. Išaugo žolė, pražydo gėles. Rūtos, rožės, tulpes, visos žydi. Tik niekur nematyti pumpuro. Eina vaikai mišku, patikrina kiekvieną beržą, bet pumpuro nėra. O pumpuras tupi sau kaip tupėjo ir galvoja:
– Nagi, kiek aš dar galiu čia būti! Juk saulė šviečia jau virš savaites, kodėl aš nežydu? O gal daugiau niekada nebežydėsiu? –  išsigando pumpuras.
Praėjo savaites, ir pumpuras niekam neberūpėjo. Bet vieną gražų šeštadienį pumpuras pradžydo.
– Pagaliau! – pagalvojo pumpuras. – Pagaliau ir aš pražydau!
Tačiau daug žmonių praėjo, niekas nepastebėjo pumpuro.
– Kas gi čia darosi? Kodėl niekas manęs nemato, neatkreipia dėmesio?
Tada pumpuras apsidairė, ir pamatė mažą berniuką. Berniukas atbėgo iki pumpuro, ir dar nespėjus pumpurui pasidžiaugti, jį išrovė.
– O dieve! Ką tas berniūkštis man padarė! – pumpuras išsigando. – Mane išmes! Gal sulaužys? O gal sudegins?
Berniukas nusinešė pumpurą į savo kambarį. Pumpuras buvo be galo išsigandes, tačiau be reikalo. Berniukas atnešė kibira su žemėmis viduje. Jis įgrūdo pumpura kartu su šaka į žemes.  Jis rūpinosi pumpuru, džiaugėsi juo. Tačiau pumpuras pradėjo vysti. Pumpuras žinojo kad tai įvyks. Juk jis nebūtu išgivenes. Mažas berniukas nieko nenusimanė apie tai, kaip reikėjo rūpintis pumpuru.
Praėjo dar savaitė. Pumpuras buvo be galo nusilpes, beveik galutinai nuvyto.
– Ak, jau beveik nuvytau. O dar neseniai pradėjau žydėti. Kaip nesąžininga! – galvojo pumpuras. – Tai viskas dėl to kvailo mažvaikio. Reikėjo jam mane čia tempti, dabar jau tikrai niekas manimi nesigrožės!
Liko jo paskutinios akimirkos. Jis pažvelgė į berniuką, kurio akys pradėjo ašaroti. Berniukas laistė pumpurą, laikė jį prie saulės, tačiau tai nepadėjo.  Pumpuras taip pat buvo ne ką linksmesnis.
– Daugiau niekada nebežydėsiu, niekada nebepamatys manes…
Tačiau pumpuras žiurėdamas į vargšą, liūdną vaiką suprato, kad niekas juo dar taip nesigrožėjo, niekas juo taip nesirūpino. Jis suprato, kad nors tai buvo jo trumpiausias žydėjimas, tai buvo jo gražiausias žydėjimas.