Orestas Motužis 2013.04.27
Užduotis:
Parašyti rašinį, kuriame būtų frazė:
Pavasaris. Ant beržo išsiskleidė pirmas pumpuras.
– Na pagaliau! – pagalvojo pumpuras.
Pavasario stebuklai
Eglė pro langą žiurėjo į vienišą beržą augantį jos kieme. Tiesa, dabar šalta žiema, o beržas ligotas. Kažin ar jis pražys šį pavasarį.
Mergaitė ruošėsi eiti į mokyklą. Laiptais nubėgo žemyn ir išeidama trinktelėjo durimis. Lauke buvo šalta ir slidu. Debesys atrodo nenorėjo trauktis nuo saulės. Gatvės buvo padengtos purvinu, šlapiu sniegu. Snaigių nesimatė. Pavasaris vėlavo jau kelias savaites, bet atrodė, kad jis niekada neatvyks.
Mokykloje Eglė buvo vieniša, kaip beržas jos kieme. Ji norėdavo padėti kitiems, trokšdavo išsakyti savo mintis, ji svajojo būti pastebėta, bet aplinkiniai jos tarsi nematė.
Vieną šiltą pirmadienio rytą įvyko kai kas neįtikėtino. Pradėjo tirpti sniegas. Eglė mokykloje susipažino su nauju mokiniu. Tomas, toks buvo jo vardas. Kiekvieną dieną jie šnekučiuodavosi, linksminosi. Eglė patikėdavo Tomui visas savo problemas. Pamažu jie gerai susibičiuliavo, mokykla Eglei tapo šviesesnė.
Po mėnesio visiškai nebeliko sniego. Būtent tą dieną Eglė papasakojo Tomui apie savo svajones. Vaikinas jai atsakė:
– Egle, žinau, kad esi tvirta, tau tereikia tikėti. Būk drąsi, niekada nepasiduok, niekada neatsisakyk savo svajonių. Aš žinau, kad gali jas pasiekti ir tu tai žinai pati. Tau tereikia patikėti.
Eglė šiuos žodžius įsiminė širdimi. Ji buvo dėkinga Tomui jis ją pastatė atgal ant kojų. Netrukus ji susidraugavo su klasės draugais ir tapo linksmesnė. Ji buvo išrinkta klasės seniūne. Eglė buvo laiminga, nes jos svajonės išsipildė. Bet labiausiai ji džiaugėsi, kad turi toki nuostabų draugą kaip Tomas.
– Tu buvai teisus,- pasakė Eglė. – Reikia tik patikėti.
Pavasaris… Ant beržo išsiskleidė pirmas pumpuras:
– Na pagaliau, – pagalvojo jis.
Eglė grįždama namo pažvelgia į vienišąjį beržą:
– Pasirodo stebuklai iš tikrųjų egzistuoja, – tyliai nusišypso ji.
– Ir kartais jie būna visai paprasti.