Laimės pasaulis

   Jeigu jūs dar prisimenat mūsųIeva, tai malonu, o jei ne, tai trumpai primisiu: Ieva augo be tevų, tapo savarankiška, o kai suaugo, pradėjo gyventi neįdomų gyvenimą. Bet viena gražią dieną Ieva, sutikusi migloje paslaptingą siluetą , atsidurė Nežinioje. Ten sutiko paslaptingą senį, kuris ją perspėjo apie paspęstus spąstus, apie teleportaciją ir apie tuštumą. Po šio įvykio prabėgo keleri metai. Ieva pamiršo apie keistą nuotikį. Bet jai dar buvo lemta susitikti su Kitu Pasauliu.
–    O tu bijojai, kad nieko napavyks.
–    Aš gi ne tokia kaip tu.
Dvi moteris kalbėjosi  prie parduotuvės durų. Graži iškaba ,,Ievos arbata“ sakė pati už save – kas parduotuvės savininkas.  Taip, kaip jau supratote Ieva turi naują verslą – arbatos pardavėja. O štai jos gėriausia draugė Regina ką tik tapo reklamos agentu. Tikrai taip, `net senovėje buvo reklamos agentai, ti jie pelnė kitokias užduotis nei mūsų laike. Bet grįžkime prie Ievos. Ji labai skyrėsi nuo aplinkinio pasaulio : jos rūbai buvo tamsiai violėtinės, akys ryškiai žalios, veidas jaunas, tryškantis energija ir džiaugsmu. Bet tas džiaugsmas greitai bus sunaikintas. Tik niekas kol kas nieko nežino. Tuo tarpu Ieva turi lėkti namo, nes turi ten darbo.
–    Aš turiu trumpam išeiti. Pabūsi čia, Regina?
–    Žinoma kad taip. Tik neužtrūk ilgai.
Ieva apsirengė šiltu apsiaustu, išėjo laukan ir greitai nužingsniavo gatvele. Paskutiniuoju metu jai labai nesisekė visi finansiniai reikalai: arbata pabrango, klientų sumažėjo. ,, Oj jau tas pasaulis – pagalvojo Ieva – visai pakvaišo“. Taip eidama ji staiga prisiminė savo paslaptingą nuotikį, teleportacija, spąstus ir kitus dalykus. „o kaip dabar norėčiau atsidurti Laimės  Pasaulyje“ – pagalvojo Ieva ir spragtelėjo pirštais ir … viskas aplinkui išnyko. Tik tada Ieva suprato ką padarė. „teleportacija veikia“ – išsigando ji. Po kelių akimirkų, baltame fone, ji pamatė medį. Jis buvo juodas, išdžiūvęs. Ieva nusileido ant balto smėlio, prie pat medžio. Apėjo jį iš visų pusių. „Medis kaip medis“ – sumurmėjo sau po nosimi. Po ilgo tyrinėjimo, kur ji yra, Ieva pagalvojo „ Vėl tuštuma“. Bet Tuštumoje buvo kitoks peizažas: jūra, truputį žolės. Čia buvo beviltiškai tylu ir tuščia. Staiga, iš nežinia kur, ji išgirdo žemą balsą : „Tu esi laimės pasaulyje. Kol nesurasi ČIA laimės, niekur nenukeliausi“. Ieva supyko. „Kas per nesamonė, aš gi galiu teleportuotis“ – tvirtai tarė ji. „ Tu dabar niekur nebegali teleportuotis“ – atsakė paslaptingas balsas. Ir nors Ieva bandė teleportuotis kelis kartus, jai nepavyko. „ ką padarysi, reikia eiti“ – pasidavė Ieva ir pradėjo ilgą kelionę. Ji ėjo jau kelias valandas. Aplinkui nebuvo nei lašo vandens, nei valgio. Taip eidama ji pargriūvo. Jėgos buvo išsękintos. Toliau ji tikrai niekur neis. Tokios mintys sukėsi Ievos galvoje. Bet staiga, iš nežinia kur, ji pamatė stiklinę su vandeniu. Priejusi ir išgėrusi vandenį ji pagalvojo „ Kokia LAIMĖ“ bet… nieko neatsitiko. Dar po kelių valandų ji pradėjo jausti vienišumą. Bet ir dabar atsitiko stebuklas: netoli ji pamatė mažą paukštelį, tupinti ant smėlio. Ieva nusišypsojo „Kokie kartai būna reikšmingi dalykai mūsų gyvenime, nors jie nėra svarbūs“. Dabar atsitiko štai kas: išnyko paukštelis, smėlis ir baltas fonas. Ieva vėl stovėjo mažoje gatvelėje. Ji pažiūrėjo į artimą laikrodį, kabanti ant sienos. „negali būti“ –  pašiurpo Ieva. Pagal laikrodį, Ieva ką tik išėjo iš parduotuvės. Ji puolė atgal į parduotuvę, stipriai apkabino Reginą( kuri apstulbo) ir nubėgo į gatvę.
–    Štai, kur mano laimė – suriko garsiai.
Visi praeiviai apstulbo, bet nieko nesakė. „ Vargša moteriškė“ – daugelis galvojo ir bandė nežiūrėti į Ievą. Bet ieva buvo laiminga. Ji pagalaiau surado savo laimę.
Taigi visi mes kartais dejuojame „kur gi ta laimė?“ bet reikia tik apsisukti ir jūs pamatysite laimę:  įprastuose dalykuose. Bet mes neatkreipiane į juos dėmesį. Kartais reikia nukeliauti tūkstančius mylių, kad suprastum, jog laimė yra čia pat, šalia tavęs…