Laimė – arčiau nei gali atrodyti

   Vieną kartą gyveno turtingas arabų šeichas gana neįprastu arabams vardu – Abraomas.  Jis gyveno Taifo mieste ir buvo turtingiausias to miesto žmogus. Nors ir turtingiausias, bet laimingu jo nebūtų pavadininęs nei vienas praeivis, sutikęs jį, nes Abraomas turėjo keistą pomėgį – kiekvieną vakarą apie 8 valandą jis apeidavo kažkokią miesto dalį. Žmonės speliojo, kodėl gi jis visada liūdnas, nes jau dauguma metų jis nesišypsojo. Visgi, miestiečiai nežinojo, jog jis neturi tėvų. Abraomas išgyveno labai sunkią vaikystę… Kai jam buvo dešimt metų, jo tėvai nusprendė išvykti į kelionę dykumoje. Deja, jie taip ir negrįžo. Daugybė žmonių jų ieškojo, bet niekas nerado. Buvo iškelta daugybė versijų, kur jie galėjo dingti. Tačiau niekas negalėjo tiksliai paaiškinti. Apimtas nevilties, pats Abraomas pradėjo jų ieškoti. Tačiau rado ne tai, ko tikėjosi. Vietoj savo tėvų, jis rado didžiulius naftos telkinius. Nors tai ir neatstojo tėvų, tačiau vis tiek sumažino širdgėlą.  Štai kodėl dabar jis yra turtingiausias Taifo miesto žmogus. Nors iš jo aprangos to nepasakytum… Jis peikė puikybę ir godumą ir niekada nesirengdavo taip, kad atrodytų vertingesnis už kitus.

   Abraomas, kukliai atšventęs savo dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį, nusprendė, jog jo gyvenimas turi keistis. Kadangi visą savo gyvenimą ji praleido Saudo Arabijoje, tad ilgai nemastęs jis nusipirko lėktuvo bilietus į Europą ir išskrido. Jis nusprendė vykti į neseniai nuo Serbijos atsiskyrusią šalį – Kosovą. Ten nuvykęs Abraomas pakraupo. Išlipęs iš lėktuvo jis iškart išgirdo šūvius. Bet niekas į tai rimtai neregavo. Visi vaikščiojo lyg nieko nebūtų nutikę. Tokia santvarka šalyje jam nepatiko, tad čia pabuvęs tik keletą dienų jis nusprendė išskristi Havajus, nes žinojo, jog ten labai šilta ir visiems patinka. Havajai jam žymiai labiau patiko. Atvykęs čia jis iškart nusišypsojo, nors ir kukliai. Tai buvo ženklas, jog jam ši šalis patinka. Verta paminėti, jog jis nebuvo „tipinis“ arabas, jis nedevėjo rūbų, kurie dengtų visą jo kūną, jam prie širdies labiau buvo Vakarų kultūra. Tad niekas net neįtarė, kad jis yra vieno iš didžiausių Arabijos miestų turtingiausias žmogus. Karšta saulė ir Ramiojo vandenyno ošimas jam išties patiko. Abraomas buvo smalsus, tad nusprendė apsižvalgyti saloje. Paėjęs kelis kilometrus jis pamatė kraupų dalyką, tikrieji šalies gyventojai, kurie čia yra užaugę ir gyvena visą savo gyvenimą, sunkiai dirba. Jokios laimės ar džiaugsmo jų veiduose Abraomas negalėjo išvysti, dabar jis suprato, kas įrengė šį rojaus kampelį. Todėl jam buvo nesmagu matyti juos dirbančius, iš tikrųjų jie turėtų čia ilsėtis, nes jie po truputį ir įkūrė šį rojaus kampelį.  Arabui nebebuvo smagu čia būti, todėl jis nuvykti į Pietų Ameriką. Tačiau tenais irgi neužsibuvo, kadangi nusprendė vykti į Braziliją, besileisdamas oro uoste jis išvydo lušnynus. Juose sunkiai dirbo žmonės, dirbo už mažą atlygį, dirbo tam, kad išgyventų. Tad jau kitą dieną jis buvo pakeliui į Aziją. Abraomas nusprengė vykti į Japoniją. Japonija jam išties paliko didžiulį įspūdį, ypač Tokijas. Šis miestas buvo labai modernus ir žmonės buvo malonūs ir mandagūs. Jame Abraomas svečiavosi apie dvi savaites, nes norėjo viską apžiūrėti. Iš šios kelionės likę įspūdžiai jį bent šiek tiek pradžiugino. Tačiau jis niekaip nesugebėjo pamiršti anksčiau aplankytų šalių ir išvystų vaizdų, kurie jį išties smarkiai sukrėtė. Tad smalsumo dėka jis nusprendė nuvykti į paskutinę šalį ir grįžti namo. Abraomas pasirinko Bangladešą. Jis nežinojo, jog Bangaldešas yra tankiausiai gyvenama šalis pasaulyje. Todėl ten nuvykęs jis pakraupo. Žmonės tiesiogine to žodžio prasme lipo vienas ant kito ir bandė prasibrauti. Keliuose – jokios tvarkos. Tarp begalės mašinų žmonės vaikščioja kaip nori ir kada nori. O apie etiketo taisykles tikriausiai jie net nebuvo girdėję, nes iš jų elgesio to tikrai nebūtum pastebėjęs. Ši, jo ilgos kelionės dalis jam nepatiko labiausiai. Tad ilgai nedvejojęs Abraomas nusprendė, jog reikia grįžti namo – į savo gimtąjį Taifo miestą.

   Apkeliavęs praktiškai visą pasaulį, jis grįžo namo. Tarnai ir visi kiti dirbę jo namuose, buvo pasiilgę savo šeimininko. Tik jam įėjus į savo rūmus, jį visi pradėjo sveikinti, džiaugtis dėl jo. Tai buvo pirmas kartas  per pastariuose kelis metus, kai Abraomas nuoširdžiai nusišypsojo. Visi dirbę jo namuose pradėjo ploti ir tada jis suprato… Suprato, kaip tarnai stengiasi jam kasdien įtikti, virėjai – paruošti maistą, patarėjai – geriau patarti, nes prisiminė tuos žmonės, pamatytus kelionėje, kurie irgi plušo ir niekas jiems net nepadėkojo už jų darbą.  Jam pasidarė gaila jų, visgi, tiek metų Abraomas jiems nebuvo net gero žodžio pasakęs.  Tačiau dabar ji buvo laimingas, todėl ta proga iškėlė puotą ir kiekvienam iš savo tarnų ir padejėjų padovanojo po kelionę į Japoniją, kuri Abraomui patiko labiausiai. Ir tada jis suprato vieną, labai svarbų dalyką… Kartais reikia nukeliauti tūkstančius mylių, kad suprastum, jog laimė čia pat, šalia tavęs…