Ilga kelionė

   Gyveno kartą vaikinas vardu Kęstutis. Jis norėjo tapti iliuzionistu ir tai buvo jo pagrindinė svajonė. Jis labai mėgo fokusus , mėgo jos žiūrėti, rodyti, kurti,  ieškojo jų paslapčių internete ir skaitydavo daug iliuzionistų  knygų , žurnalų, laikraščių. Vieną kartą skaitydamas laikraštį, Kęstutis rado skelbimą, kad iliuzionistų mokykla iesko naujų mokinių. Taip jis įstojo į iliuzionistų mokyklą ir rado daug naujų draugų. Iš karto jam sekėsi prastai. Praėjo vienerį metai ir jis suprato jog iliuzija yra jo menas. Bet po vienerių metų viskas pasikeitė. Kęstutis vakarais praleisdavo sukdamas kamuoliuką, daug vakarų praleido su kortomis. Jis pradėjo dvigupiai daugiau treniruotis ir lavinti rankų miklumą. Kai baigė mokslus jis norėjo įsidarbinti cirke, bet Lietuvoje cirkui buvo nereikalingas fokusininkas, nes jie turėjo savo iliuzionistą. Tada Kęstutis uždirbdavo iš pasirodymų mokyklose, darželiuose ir kituose vakareliuose, bet pinigų neužtekdavo, net sumokėti už butą. Kęstutis  pradėjo  ieškojo kito darbo, bet taigi buvo jo viso gyvenimo svajonė dirbti fokusininkų ir dirbti kitą darbą jis nenorėjo. Taip Kęstutis sugalvojo ieškoti savo svajonės užsienyje.

   Amerikoje gyveno Kęstučio pažistamas ir jis sugalvojo keliauti pas savo draugą į svečius, o gal net įsidarbinti. Daug jis ieškojo darbo ir užsienyje, bet jam buvo sunku rasti tinkama darbą. Po ilgos paieškos  jis pradėjo vaikščioti gatvelėmis ir rodyti fokusus praeiviams. Bet žmonės skubėjo kas į darbą, kas į mokslus ,ir nekreipdami dėmesio metydavo jam į skrybelę vos pora dolerių ir skubėjo sau toliau. Nors per dieną jam pavykdavo uždirbti neblogai, visa tai jo slege, jis labai pasiilgo savo gimtines, ir Kęstutis norejosi sugrįžti atgal.

   Ir štai vieną kartą jam paskambino mama ir pranešė, kad Baltijos cirkui reikalingas fokusinikas, ir direktorius laukia jo kitą pirmadienį pas save cirke. Kęstutis net negalvodamas greitai surinko savo daiktus, paskubejo į aerouostą, nuskrido į gimtają Lietuvą. Kai liektuvas nusileido ir Kęstutis išeidamas iš lėktuvo įkvepė oro, iškarto pajuto, kad čia jo gimtinę ir jam viskas pavyks. Taip ir atsitiko, parodė cirko direktoriui, ką išmoko, ką sugeba parodyti, Kęstutį priemė į darbą. Taip išsipildė jo didžiausia svajonė tapti fokusininku ir kad tai butu viso jo gyvenimo tikslas. Ir tik dabar Kęstutis suprato, kad „kartais reikia nukeliauti tūkstanti milių, jog suprastum, kad laimė yra čia pat“.