Ievos pasaulis

   Kai dar pasaulis buvo jaunas, o žmonės dar nežinojo, kad žemė yra apvali, gimė mergaitė, vardu Ieva. Kol Ieva buvo maža, niekam nerūpėjo, kuo ji užsiima, kur vaikšto, su kuo bendrauja. Mergaitė netūrėjo tėvo, mama sunkiai dirboiki vėlyvo vakaro taigi labai greitai Ieva tapo savarankiska. Sulaukus dvidešimties ji pradėjo dirbti įprastus darbus. Sulaukusi  trisdešimties vienerių mirė mama. Bet mergaitei tai nebuvo didelė katastrofa, nes nuo pat vaikystės ji mate motiną labai retai. Mergaitė neilgai galvojusi pradėjo dirbti dainininke bažnycioje. Tai nebuvo jos svajonė, tačiau ji nebetūrejo iš ko rinktis. Taip ji gyveno kelerius metus. Niekas jos nebeieškojo ir ji pamiršo apie šeimą. Taip ėjo dienos, o Ievos gyvenimas nebuvo įdomus ir spalvotas kaip ji įsivaizdavo vaikystėje. Ir taip tęstųsi dar ilgai, bet vieną grazią dieną…

   Ieva atsikelė šeštą valandą. Greitai papusryčiavo, šiltai apsirengė ir atidarė namų duris. Lauke buvo tylu, tarsi niekas negyventų šitame miestelyje. Ieva išėjo iš namų, uždarė duris. Ji tik dabar atkreipė dėmesį, kad aplinkui migla. Ji nematė artimų namų. Bet ką daryti, reikia pabandyti rasti nors mažą keliuką, kuris vedė į bažnyčią. Nors moteris jau kelis metus dirbo dainininke ir kelią gerai žinojo vis tiek jai buvo labai sunku keliauti, nes įprastą dieną ji girdėdavo nors garsus, kuriuos skleidė turgelio pirkliai ir namų gyventojai. Bet dabar jai atrodė, kad visi išėjo iš miesto. Ji nieko negirdėjo. Kuo toliau Ieva ėjo, tuo mažiau ji tikėjo rasti bažnyčią. Staiga, ji pamatė kažkokį siluetą. ‚Turbūt miražas‘ – pagalvojo ji. Siluetas buvo gyvas. Jis pamojavo jai ranka ir pradėjo eiti į priekį taip letai, jog Ieva tikėjosi pagauti jį po kelių sekundžių. Bet kuo greičiau ji bėgo, tuo labiau tolo nuo šešėlio.
Staiga Ieva suriko:

–    Kas jūs per vienas? Palaukit manęs.

Šešėlis net nepažiūrėjo į jos pusę. Jis toliau ėjo nesustodamas. Ieva iš paskutiniųjų jėgų bandė vytis paslaptingą siluetą, bet ji buvo vis toliau ir toliau, pagaliau visai išnyko migloje. Ir tik tada Ieva pamatė šviesą, kuri sklido iš tos pusės, iš kurios ji matė siluetą. Šviesa vis ryškėjo ir ryškėjo ir Ieva pradėjo galvoti, kad apako. Staiga ji atsidurė nežinia kur: aplinkui ją buvo vien smėlis, danguje kepino saulė. Ieva sustojo ir pabandė save pažadinti nes galvojo, kad tai tik blogas sapnas. Bet ir tai nepadėjo. Po nelaimingų bandymų Ieva pradėjo eiti. Jau po pusvalandžio ji pajauto troškulį. Nei vandens, nei oazės ji nematė. Karšta saharos saulė degino jos išdžiūvusias lūpas. Staiga ji priešais save pamatė karavaną. Ieva labai apsidžiaugė, nes žinojo, kad ten jai suteiks pagalbą. Bet karavanas išnyko. Tai buvo tikras miražas.

   Praėjo valanda. Horizonte nepasirodė jokia pagalba. Ieva prarado paskutinę viltį. Jėgos buvo visiškai išsekintos, bet ji bandė nors šliaužti. Ji prisiminė visus : šeimą, draugus, miestelio gyventojus.

   Akyse sužybėjo ašaros. Staiga Sahara dingo. Smėlis išnyko, saulė ,tarsi kažkokia didelė ranka, užgesino.

   Dabar ji buvo prie jūros. Buvo debesuota diena. Tolumoje ji pamatė vyrą, kuris audė tinklą. Vyras buvo penkiasdešimties, apie pusantro metro aukščio. Veidas buvo pasęnes, nosis kaip seniai iškasta bulvė. Ir nors žmogus atrodė piktas, bet Ieva pastėbėjo, kad jo akys buvo žalios, kaip pati jūra. Ir juose buvo kažkokia švieselė, kuri tarsi sakė : ,, Čia rasi pagalbos“. Ieva nenoriai priėjo prie ,, senio“ nonoriai paklausė:

–    Kur čia yra arčiausias miestas?

Senukas toliau audė tinklą tarsi niekur nieko. Ievą tai pradėjo erzinti, taigi ji pakartojo savo klausimą, bet garsiau :

–    Atsiprašau, kur aš esu? Kaip vadinasi šita vietovė?

Pagaliau senelis pasuko galvą ir atsakė į jos klausimą paradoksu:

–    Tu esi visur ir niekur.

Toks beviltiškas atsakymas. Ieva pradėjo galvojusį, kad jis tesiog juokauja. Todėl paklausė jo:

–    Kam audžiate tinklą vidury šitos tuštumos?

Ir gavo atsakymą labai netikėtą:

–    Tu, Ieva nematai čia nieko. Aš matau jūrą, smėlį ir žuvį kuria galiu pagauti tinklu. Viena jau įlindo į tinklą, bet to dar nesuprato ir todėl bando iš jo išsisuktį. Bet kuo ji labiau sukasi, tuo stipriau tinklas suriša ją. Iš čia yra tik vienas kelias : jis veda į tuštumą. Bet kaip jau sakiau tu esi visur ir niekur, taigi gali teleportuotis į gimtąjį kraštą. Tu moki labai gerai teleportacija, tesiog truputį ją pamiršai. Reikės tau priminti kaip tai daroma: susikaupk, aplinkui save nubriežk ratą, vydury padėk tašką. Tada atsistok ant šito taško ir mintyse sugalvok kur tu nori atsidurti. Kai jau sugalvojai, spragtelk pirštais ir… atsidursi ten kur norėjai. Tik prisimink : niekada nekalbėk teleportacijos metu. Gali blogai baigtis. O dabar pabandyk padaryti tai.

   Ieva pažiūrėjo į burtininką nustebusį: ,, Kokia dar teleportracija? Ar jam tesiog sunku pasakyti kur ji randasi? Ir ar yra koks nord kelias namo išskyrus teleportacijos?“. Taip galvojusi ji nepastebėjo, kad senelis paėmė savo tinklą ir nuėjo į nežinią.
   Po kelių bandymų Ieva pradėjo manyti, kad senelis ją apgavo. Teleportacija neėjo sklandžiai.
   Jai buvo suku galvoti apie vieną tikslą, jos mintis buvo išsiblaškiusios po visą pasaulį. Ieva pabandė paskutinį kartą ir… jai pagaliau pavyko: aplinkui viskas išnyko. Dabar ji stovėjo savam kambary ir vos nenualpo iš džiaugsmo – jai pavyko.
   Ieva pamiršo nuotikį labai greitai. Toliau ji gyveno įprastu gyvenimu. Prabėgo metai, kiti.
Ji visiškai pamiršo apie nuotikius, kuriuos patyrė. Bet jai dar buvo lemta ateityje susipažinti su kitu pasauliu.