Yra du pasauliai

Sėdėdama viena, ji toliau rašė savo knygą. Ji jau keturis mėnesius rašo šią knygą, bet pavyko parašyti tik kelias dešimtis puslapių. Nekilo jokių minčių, niekas tuomet neatėjo į galvą. Padėjusi pradėtą knygą ant stalo ir atsisėdusi ant sofos, ji pradėjo galvoti: kodėl jai taip nesiseka? Visgi, jos tėvai žuvo, kai jai buvo tik dveji metai. Urtė net nežinojo, kaip jie mirė. Niekas jai to nesakė, nes nei draugų, nei giminių  ji nebeturėjo. Buvo likus tik viena senyvo amžiaus močiūtė, kuri gyveno už kelių tūkstančių mylių ir tikriausiai net nežinojo, jog turi anūkę.

Staiga Urtė išvydo didžiulias smėlio kopas. „ Kas tai? “,- tyliai pagalvojo ji. Urtė pradėjo vaiškčioti po jas, kiekvienas žingsnis darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Sunkiai keldama kojas ji išvydo vandens telkinį, pribėgo prie jo, bet… Pasirodo, jog tai buvo tik miražas. Kaip ji pateko į dykumą, net pati neturėjo jokio supratimo. Iš visų jėgų ji bandė nueiti kuo toliau ir rasti kažką, kas galėtų jei padėti ir pagelbėti, tačiau nueiti buvo jau keli kilometrai, o nei vienos gyvos dvasios nebuvo sutikus. Praradus viltį, ji krito ant žemės ir laukė stebuklo. Karšta sacharos saulė degino jos išdžiuvusias lūpas ir rodėsi, kad tai niekada nepasibaigs. Staiga ji išvydo žodžiais neapsakomą dalyką. Herojai, apie kuriuos ji rašė, atsirado lyg iš niekur. Jie buvo lygiai tokie patys, kaip ir pas ją knygoje. Kiekviena detalė buvo identiška, tai, kuri aprašyta knygoje. Urtė nesugebėjo suprasti, iš kur jie atsirado, ir apskirtai, kaip tai vyksta. Jie padėjo jai atsistoti, davė maisto bei vandens. Nors vis dar karšta Sacharos saulė kaitino, ji šypsojosi lyg būtų palindus po šaltu dušu po ilgos darbo dienos. Staiga herojai, apie kuriuos ji rašė, pradėjo eiti. Rašytoja nenorėjo likti viena, tad pradėjo sekti  paskui juos. Prieš jų akis atsirado lyg iš niekur išniręs didžiūlis laivo pavidalo namas, ji vos nenukrito iš nuostabos, nors ją vis dar glumino klausimas: kaip ji čia atsidūrė? Priėjusi pire jo, Urtė nesugebėjo nesižavėti, nes dar neikart gyvenime nebuvo mačius tokio gražaus statinio. Ji pasipeldė. Viduje nieko nebuvo, nei gyvos dvasios. Liepus herojams, kurie ją išgelbėjo, likti lauke, ji įėjo. Atrodė, jog ten neseniai buvo gyventa žmogaus, bet dabar nieko nėra. Staiga prabėgo maža, ką tik gimus, juodai balta, rudų pėdučių, turinti 11 centimetrų ilgio uodegą, katė. Urtė labai išsigando, mat iš pradžių galvojo, jog tai bus žmogus. Ji pradėjo dairytis. Visuose namuose nebuvo nieko , išskyrus katę, bet namai buvo puikiai prižiūrėti, viskas buvo savo vietose, dulkės nuvalytos, netgi stalas buvo paruoštas. Šie dalykai pašiurpino rašytoją. „ Kaip gali būti taip puikiai sutvarkyti namai, kai juose niekas negyvena? “,- tai buvo dar vienas klausimas, į kurį Urtė nerado logiško atsakymo. Ji laukė porą valandų, bet namuose niekas nepasirodė. Taigi, ji nusprendė pati patyrinėti namą. Jis buvo išpuoštas visokiausiomis puošmenomis: aukso , sidabro dirbiniais, ir netgi tuo, ko pati rašytoja nežinojo, mat šiuos daiktus regėjo pirmą kartą savo gyvenime. Ji buvo be galo ištroškusi, nes karšta Sacharos saulė atimė iš jos daug jėgų. Tad pamačiusi pilną stiklinę vandes, ji pribėgo ir net nedvejodama, atsigėrė. Tą akimirką atrodė, jog pasaulis yra fantastiškas, viskas yra gerai ir jokių problėmų, net negalėtų būti… Bet ji pastebėjo vieną dalyką ir jis buvo gana keistas. Jai išgėrus stiklinę vandens, ji lyg iš niekur prispildė vėl. Jai tai buvo nauja, nes anksčiau tokių dalykų  jei nebuvo tekę regėti. Staiga lyg kažkokia nematoma jėga ją ištempė į lauką, kur ją ir jos aprašytus herojus, kurie Urtės laukė laukia, nutempė į vietą, kurioje Urtė vos nežuvo. Staiga, ta pati jėga, pradėjo ją tempti į pradinę padėtį, į vietą,  kurioje ji atsirado lyg iš niekur, o herojai išnyko migloje, lygiai taip pat kaip ir atsirado. Tada Urtė suprato, jog ji grįžta atgal laiku: bet kaip? Dar vienas žingsnis ir ji….

Ji pabudo. Pasirodo, visas šis ilgas jos nuotykis  buvo tik sapnas. Ir tai atsakė į visus jos prieš tai keltus klausimus sapne. „ Ak, būtų išties gerai bent kartą ten nukeliauti. “.- tyliai pasakė rašytoja.