Misionierė Laura

     Mano parapijoje, Lietuvoje, kunigai labai brangino misionierišką gyvenimą, ten tarnavo sesutės misionierės. Matydavau, kaip jos keisdavosi, išvykdavo į Čilę, Boliviją, ir mane labai žavėjo. Būdama dešimties metų perskaičiau istoriją apie vieną Kongo misionierių ir sau tariau: „Būsiu misionierė“. Misionierės pašaukimą turėjau nuo pat pradžių. Viena mano teta  buvo misionierė. Ji su tokiu užsidegimu mums, vaikams, pasakodavo apie savo misijas Bulgarijoje, Turkijoje, kad užsidegdavo ir mūsų širdys. Ir kai reikėjo apsispręsti, apsisprendžiau už tokį gyvenimą. Aš tik dėkoju Dievui, kad davė man stiprybės, nes savo jėgomis nebūčiau galėjusi. Didžiausia mano svajonė buvo padėti Afrikos vaikams, pasirūpinti jais, įžiebti jiems nors menką gyvenimo ir tikėjimo kibirkštėlę.

   Lėktuvas jau skrenda didžiojo Juodojo žemyno link. Mano tikslas – pervažiuoti Maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Malį, Senegalą ir pasiekti Gambiją. Ir štai aš Maroke. Marokas – tai kelias į Sacharos dykumą. Dykuma čia lygi kaip stalas, bliaunančius asilus pakeičia dykumų laivai – juodieji vienkupriai kupranugariai. Vos nulipus nuo kupranugario smėlis pasišiaušė, o vėjas, rodos, sukilo prieš atėjūnę. Karšta Sacharos saulė degino jos išdžiuvusias lūpas ir atrodė, kad tai niekada nesibaigs. Tik geras kilometras į Sacharos gilumą, o vėjas stiprėjo ir smėlis lyg pašėlęs oru keliavo į vieną pusę. Jo buvo pilna visur. Ne tik tolybėse kiek aprėpia akys, bet ir po kojomis, kurios akimirksniu smego gilyn. Smėliu pasidengė veidas, rankos ir visa, kas buvo nepaslėpta po apsiaustu. Per dieną jis buvo įkaitęs ir toks smulkus, lyg iš mūsų Baltijos pajūrio jį kas būtų susmulkinęs kavamale ir čia iškratęs. Smėlis tarsi viliojo išsitiesti prieš saulę. Tačiau pabandžiusi supratau, kad dykumoje sustoti gali nebent minutei. Antraip virsi dykumos miražu…

   Afrika labai graži ir žmonės joje geri. Būdavo liūdna, nes negalėjau padėti. Jaučiau, kad esu nenaudinga. Aš norėjau juos šviesti, mokyti, o mokyti ten gyvenančius galima bet ko, net elementariausių dalykų, bet mokslai vykdavo sunkiai ir ilgai. Tačiau kas kart matydama jų švytinčias akis, pagalvodavau, kad jie be galo laimingi, nors gyvenimas labai nelengvas… Kartais man atrodydavo, kad visa tai, ką aš darau, yra tik laiko gaišimas… Tačiau pati, vos per plauką išsigelbėjusi nuo maliarijos, aš supratau, kad kur daugiausiai iškentėjau, ten mane labiausiai ir traukia…

   Niekada nedalyvavau jokioje grupelėje, kuri dirba su kitais žmonėmis. Todėl atsidūrusi Afrikoje man, bailiam žmogeliui, misija buvo didelis iššūkis. Bet kai pasakiau: „Dieve, į Tavo rankas atiduodu savo gyvenimą, Tau pasišvenčiu“, Jis duoda jėgų tai priimti. Pasakęs „taip“, visada gauni dvigubai. Taip ir mano baimė pavirto mano džiaugsmu…