Neišsipildžiusi svajonė… o gal?

– Aš niekada to neatsisakysiu, tai buvo mano viso gyvenimo svajonė, – sukuždėjo Klaidas ir jo skruostu nuriedėjo ašara. Visgi, visas jo darbas ir pastangos nuėjo šuniui ant uodegos, o tiek daug dirbta, bandyta viską atlikti puikiai. Tiek metų ruoštasi… Tačiau, Klaidas ras savyje jėgų ir sugebės viską pradėti iš naujo, bet, kad būtų viską padaryti taip lengva… Visgi, visos jo iliuzijos meno pasirodymas subyrėjo į mažus šipulius ir kažin ar jis vėl sugebės iš to sulypdyti visus pritrenkiančią programą. Viskas įvyko taip: anksti atsikėlęs Klaidas, jau buvo besiruošęs eiti ir pritrenkti visus savo stulbinančia programa, bet… Vos tik nuėjus į mokyklą, kur turėjo rodyti savo programą, jį užklupo bėdos. Pirma – nebuvo staliuko, tad jis neturėjo kur susidėti viso savo rekvizito, antra – jis neberado savo pasirodymo muzikos. Verta paminėti, jog ta diena buvo balandžio pirmoji, štai todėl per ją Klaidas nutarė „apgaudinėti“ žmones atliekant puikius triukus. Deja, ne jis vienas norėjo papokštauti tą dieną. Taip pat jo klasiokai padaužos žinojo apie Klaido šios dienos pasirodymą, todėl nusprendė šiek tiek paįvairinti Klaido programą. Tai jie ir nugvelbė stalelį, kurį jis buvo pasidaręs pats ir sukeitė jo kompaktinę plokštelę. Maža to jie net drįso lįsti prie iliuzionisto rekvizito, bet kas kart Klaidui juos pamatant prie jo rekvizito, jis prašydavo atsitraukti. Likus keliolikai minučių iki pasirodymo Klaidas be galo nervinosi, net gi nepamatė, kad jo staliukas dingo. Tie piktieji klasiokai, kuriems knietėjo sužinoti ką gi Klaidas slepia, paėmė jį. Apžiūrėję stalelį, jie išties išvydo įdomių dalykų. Net nežinodami kaip juos apibūdint, nes tokius „prietaisus“ regėjo pirmą kartą, jie juos paėmė. Po kelių minučių stalo tyrinėjimo, jie parnešė stalelį atgal ir dingo lyg niekur nieko. Įsitaisę geriausiose vietose laukė įspūdingai blogo Klaido pasirodymo. Išėjęs į sceną, Klaidas pradėjo panikuoti. Muzika, kurią Klaidas susirado tik mokykloje, pradėjo groti, o jis neparodė nė mažiausio veiksmelio, kuris galėtų kažką išduoti. Jis tik pastebėjo keturis jo klasiokus įžūliai besišypsančius. Mokytojai, klasiokai ir kiti matę šį pasirodymą, jei taip galima jį pavadinti, pradėjo juoktis. Klaidas susigėdinęs išbėgo iš salęs. Visgi, tai didžiausia gėda, kurią jis buvo patyręs per savo gyvenimą. Grižęs namo, kupinas neapykantos ir  agonijos jis pradėjo pasakoti tėvams visa šios dienos jo šou, nes tėvai negalėjo nepastebėti koks irzlus Klaidas buvo tą vakarą. Tada jis ir pasakė tuos žodžius : – Aš niekada to neatsisakysiu, tai buvo mano viso gyvenimo svajonė, – sukuždėjo Klaidas ir jo skruostu nuriedėjo ašara. Po šių žodžių, jis nebegalėjo sulaikyti ašarų. Ilgos valandos repetuojant, bei kartojant tuos pačius nuobodžius veiksmus, dingo. Atrodo, jų lyg nebuvo… Visas jo ketverių metų darbas  siugriuvo lyg namas ir liko tik maži griuvėsiai… Bet Klaidas buvo ištvermingas. Jis žinojo, jog norint kažką sukurti reikia daug laiko. Iš pradžių jis bandė kalbėtis su piktaisiais jo klasiokais, bet tai – nedavė vaisių, nes jie nenorėjo, kad Klaidas galėtų juos kvailinti, todėl neprasitarė kur buvo paslėpę Klaido rekvizitą. Taigi Klaidas po kelių savaičių pertraukos vėl kibo į darbą. Žinoma viskas prasidėjo nuo mažų žingsnelių. Verta paminėti, jog tai buvo dvidešimto pabaiga, todėl buvo sunku dar kartą „atrasti“ visas savo programos dalis. Visgi tuomet iliuzijos menas nebuvo toks pažengęs kaip dabar. Klaidas pradėjo ieškoti reikiamų dalykų. Iš pradžių buvo gana sunku, nes jis negyveno dideliame mieste, o užmiestyje ir nerado jokios parduotuvės, kurioje galėtų įsigyti kažką reikiamo jo programai. Bet laikui bėgant, po truputį jo programa „atsigavinėjo“. Jam prireikė dviejų mėnesių, kol susirado viską, ką buvo praradęs.

   Tagi, prabėgus dar keliems mėnėsiems, jis jau čia. Stovi užkulsiuose ir laukia to momento, kai galės išeiti ir nustebinti visus. Rankos dreba tik truputį, jis pats nesijaudina, nes žino, kad šįkart viskas bus gerai. Niekas jam nesutrugdys ir neiškrės jokio kvailo pokšto, bet vis dėlto stalelį dabar saugo žymiai akyliau. Šį kartą ir publika rimtesnė. Pasigirsta balsas sklindantis iš mikrofono ir sakantis: dabar išvysime Klaidą, pasitikite jį. Paskutinį kartą giliai įkvėpęs, Klaidas išeina į sceną nešinas staleliu. Publika sulaikė kvapą ir Klaidas pradėjo juos stebinti įmantrais triukais. Viskas buvo labai gerai, galima sakyti idealiai. Po pasirodymo dalis žiūrovų net plojo atsistoję. Klaidas santūriai nusilenkė ir išėjo. Stovėdamas užkulsiuose jis puolė džiaugtis. Pagaliau, ilgi metai repetuojant atsipirko. Dabar jis džiaugiasi, kad sugebėjo atsitiesti po pokšto, kurio jis visą gyvenimą nepamirš…