Sename apleistame name gyveno linksmas vaiduoklis

   Miestelio gale stovėjo senas apleistas namas. Jame gyveno vieniša keista senelė. Žmonės kalbėjo, kad ji bendraujanti su vaiduokliais. Vidury nakties name dažnai užsidegdavo šviesos, varstydavosi durys,  atsidarinėdavo langai.
   Senutė bendraudavo su vienu linksmu vaiduokliu. Jis džiugindavo senutę savo pokštai, išdaigom. Vaiduoklis dažniausiai miegodavo aukštai ant spintos. Naktį jo akys blizgėdavo, galva buvo pilka, uodega nusmailėjusi, kai būdavo kažkuo nepatenkintas, jis sucypdavo ir pradėdavo greitai skraidyti.
   Kartą senelė išėjo į parduotuvę ir paliko vaiduoklį vieną namuose.
   Ir ką jis ten pridarė?!
   Matyt, šokinėjo kaip padūkęs, nes sudaužė keletą lėkštelių, sudaužė kelias vazas, nuvertė spintą, išdaužė langą, apvertė kėdes, sujaukė lovas. Parėjusi senelė ieškojo vaiduoklio, o jis užsikoręs ant šviestuvo suposi.
   Linksmasis vaiduoklis vakarais apskrisdavo senelės seną apleistą namą ir apžiūrėdavo ar niekas nesibrauna į namą. Jame būdavo tiek daug plyšelių, kad vaiduoklis lengvai įlysdavo pro vieną plyšelį ir išlįsdavo pro kitą, apsisukdavo aplink kaminą, po to pro kaminą patekdavo į namelio vidų ir taip siausdavo kiekvieną dieną, kol jam atsibosdavo.
   Kadangi senelė netūrėjo nieko artimo, tai šis linksmasis vaiduoklis jai buvo didelis džiaugsmas jos vienišame gyvenime.
   Vaiduokliui pas senelę išdaigos atsibodo ir jis nusprendė krėsti išdaigas miestelio gyventojams. Vieną naktį vaiduoklis nuskrido prie kaimyno atdaro lango. Kambaryje pamatė miegantį berniuką ir sumanė jį išgąsdinti, atsigulė šalia jo į lovą ir pakuteno padus. Berniukas labai išsigando ir pradėjo klykti. Pabudę atbėgo tėvai, o vaiduoklio nebuvo nė kvapo.
   Kitą dieną vaiduoklis nuskrido prie kito namo. Šeimininkė kepė pyragus, ir juos dėjo ant palangės, kad atvėstų. Vaiduoklis mėgo pyragus, tai juos nusinešė  ant stogo ir suvalgė. Kaip tik tuo metu iš parduotuvės ėjo kitas kaimynas ir nešėsi pyragą rankoje. Šeimininkė pamatė, kad ant palangės nebėra pyrago ir pamatė tą kaimyną, kuris nešėsi pyragą. Tuomet šeimininkė jį užpuolė ir atėmė pyragą, o tas vyriškis nubėgo namo tuščiomis. Vaiduoklis tupėdamas ant namo stogo juokėsi, iš to ką jis pats pridirbo.
   Grįžęs namo vaiduoklis viską papasakodavo  senelei. Senelė jį bardavo bet taip pat šypsodavosi ir juokdavosi.
   Kartą miestelio žmonės sužinojo, kad visas išdaigas iškrėtė senelės name gyvenantis vaiduoklis. Miestelėnai susibūrė ir nutarė, kad reikia iš miesto išvaryti vaiduoklį. Bet jie nežinojo kaip tai padaryti. Vienas žmogus pasakė:
– Reikia iš miestelio išvaryti senelę, o su ja išeis ir vaiduoklis.
   Visi miestelėnai sutiko ir labai nudžiugo. Kitą rytą jau miestelio gyventojai buvo prie senelės namo.
   Senutė išėjo į lauką pažiūrėti kas čia dedasi. Ir tuo metu gyventojai pradėjo rėkauti :
– Iš miesto vaiduoklį ir senelę!!! Iš miesto vaiduoklį ir senelę!!!
   Senelė persigandusi greitai nubėgo namo,  susikrovė visus svarbiausius daiktus ir su vaiduokliu iškeliavo ieškoti laimės. Vaiduoklis  su senute nesiskyrė, nes jie buvo labai geri draugai.