Kas man yra iliuzijos menas ir kodėl aš jį pasirinkau

  2006 metų vasara. Vėlus vakaras. Visa šeima jau miega. Guliu lovoje, o šalia manęs guli mieliausias pasaulyje katinas Maksas. Atrodo, kad viskas paskendo nakties tamsoje ir tyloje. Tokiu metu lieku tik aš ir mano mintys, tiesa, šį kartą – dar ir katinas, kuris jaukiai įsitaisęs murkia prie mano kojų. Ramu, jauku, gera, bet miegas manęs nė kiek neima. Mąstau… Apie ką? Apie viską: atostogas, draugus, šeimą, patį gyvenimą. Nežinau kodėl, bet labai užsinorėjau pažvelgti į žvaigždes, taigi atsidariau langą. Gaivaus oro gūsis dvelktelėjo į veidą. Atsisėdau ant palangės ir apžvelgiau kiemą, aplinkinius namus, gatvę ir, galiausiai, dangų. Kokios nuostabios tą naktį atrodė žvaigždės. Net ne nuostabios, o magiškos, stebuklingos. Kai pagalvoji… juk visi pasaulio žmonės žiūri į tą patį dangų, mato tas pačias žvaigždes. Taigi kai pažvelgiu į žvaigždes prisimenu visus žmones, kurių pasiilgau ir kurių dabar nėra šalia. Tuomet atrodo, kad mes vėl visi kartu. Kur buvęs kur nebuvęs štai ir katinas užšoka man ant kojų ir susirango. Pradėjau kasyti jam paausį, o jis nuoširdžiai murkė. Ko gi dar žmogui gali reikėti?  Juk turiu mylinčią šeimą, puikius draugus, šiltus namus, pūkuotą katiną, galiu keliauti, tiesiog gyventi, bet ne tik dėl to esu tokia laiminga. Turiu dar kai ką, be ko dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo ir savęs pačios.
Tas kažkas į mano gyvenimą įsiveržė prieš daugelį metų…
   Kai man buvo gal 6 ar 8 metai pamenu: kaip visada savaitgaliais su broliu lakstėme po namus, vertėme viską aukštyn kojomis ir tiesiog smagiai leidome laiką. Prisilakstę, gal šiek tiek apsidaužę tiesiog pavargome ir išgriuvome brolio kambary ant minkštasuolio. Buvome taip nusivarę, kad net kalbėti buvo ganėtinai sunku, tad tiesiog įsijungėme televizorių. Tai, ką pamatėme dar ir dabar puikiai prisimenu… tai buvo laida apie fokusus, iliuzijas, magiją… štai tada aš patį pirmą sykį išvydau stebuklus, magiją, iliuziją… Viskas, ką išvydau, mane traukė… tie nerealūs dalykai, kurie virto realybe, milžiniškas, o kartais ir visai mažytis magų rekvizitas, ta atmosfera ir stebuklai, kuriuos dažniausiai sukurdavo tik vienas žmogus – fokusininkas. Visa tai buvo kažkas tokio, ko žodžiais nenupasakosi, o kas ir patikės, jei sakysi, kad iš niekur atsirado automobilis, ar moteris kurią perpjovė pusiau – išliko gyva. Tiesiog sėdėjau ir mėgavausi tuo, ką mačiau, net nesistengiau suprasti, kas kaip ir iš kur atsirado. Man paslaptys neatrodė įdomios, nes tikėjau stebuklais. Kitą savaitgalį vėl žiūrėjau tą pačią laidą… Daug savaitgalių praleidau su broliu prie televizoriaus. Įsiminiau labiausiai patikusių iliuzionistų vardus. Tai buvo Siegfried‘as ir Roy‘us, taip pat, žinoma, David Copperfield‘as. Kodėl man tada įsiminė būtent jie? S&R mane sužavėjo savo triukais su gyvūnais, neįtikėtina buvo tai, kad jiems pakluso plėšriausi žvėrys, o ypač mane sužavėjo vieni nuostabiausių gyvūnų žemėje – baltieji tigrai. S&R mane žavėjo ir dėl to, kad jie atrodė labai paslaptingai, gražiai, stebuklingai, kaip pridera atrodyti tikram iliuzionistui. D.Copperfield‘as man labai patiko, nes jis buvo labai šmaikštus, linksmas, puikiai valdė publiką, jo asmenybė mane trauke ir kėlė didelę pagarbą jam ir viskam ką jis daro. Net mano brolis neliko abejingas tam ką matė. Jis išmoko keletą triukų kuriuos man be perstojo rodydavo. Jie buvo labai paprasti, bet aš vis tiek jų nesuprasdavau… Didžiavausi, kad turiu tokį puikų brolį, kuris gali daryti stebuklus. Taigi fokusai dar labiau sustiprino mano ir brolio santykius.
   Daug laiko prabėgo nuo tos dienos kai paskutini karta su broliu žiūrėjau laidą apie fokusus. Štai vėl vasara. Guliu ant lovos ir žiūriu televizorių, o mama tvarkosi kažkur kitam buto gale… Reklama. Nemėgstu reklamų. Mąstau gal eiti i virtuve ir atsinešti ko nors atsigerti? Taip ir padarysiu. Taigi atsikėliau iš lovos, ech sunku buvo, nes nors vasaros pati pradžia, bet jau labai labai karšta. Jau buvau prie kambario durų, kai man į ausį atsklendė žodžių nuotrupos: jam paklūsta materija ir stichijos… nežinau kodėl, bet puoliau atgal prie televizoriaus. Ir tada išvydau tai, ką paskutinį sykį mačiau prieš gerus šešetą metų, o mano ausis pasiekė trys žodžiai: Jis – David‘ as Copperfield‘as.
Netikėjau tuo ką matau ir girdžiu… po to perskaičiau ekrano apačioje bėgančią eilutę: „gruodžio vienuoliktą dieną Vilniuje įvyks žymiausio visų laikų iliuzionisto D. Copperfield‘o pasirodymas“. Tai perskaičiusi netikėjau savo akimis, ausimis ir kitais organais… Bet juk tai tiesa. Strimgalviais puoliau bėgti pas mamą, įlėkiau į kambarį kaip žaibas ir papasakojau, ką mačiau ir girdėjau. Tada paprašiau mamos, kad leistų mane į tą pasirodymą… tos kelios sekundės laukiant jos atsakymo slinko kaip valandos… ir mamos atsakymas buvo: tai aišku, kad gali eiti. Štai nuo tos dienos viskas pasikeitė. Prasidėjo nežmoniškas laukimas. Puikiai pamenu, kad paskambinau broliui ir papasakojau, kas nutiko. Jis pasakė, kad labai džiaugiasi, jog išsipildė mano didžiulė svajonė ir pažadėjo po kelių dienų atvažiuoti manęs aplankyti… ir atvažiavo… ir netuščiomis rankomis… Brolis man atvežė dovanų diską „David Copperfield 15 years of magic“. Buvau tokia laiminga. Greitai su broliu nubėgome prie kompiuterio ir štai mes jau žiūrim Copperfieldo atliekamus fokusus. Mes vėl kartu, kaip senais gerais laikais: aš, brolis ir Copperfield‘as (na, deja, ne jis pats, bet jo magija). Pamenu, kaip apsiverkiau žiūrėdama Davido atliekamą fokusą „Sniegas”. Tai buvo tobulai gražu. Kitaip ir nepasakysi. Štai nuo tos dienos pradėjau rimtai domėtis fokusais, ne tik stebėtis kokie jie gražūs, bet ir aiškintis kaip jie atliekami. Brolis mane išmokė tų fokusų kuriuos mokėjo pats, o vėliau jau pati mokiausi iš knygų ar mokomųjų filmų. Tądien aš stačia galva pasinėriau į paslaptingą iliuzijos pasaulį.
   Taip ir bėgo ta lemtingoji vasara. Daugiausiai laiko leidau mokydamasi triukus su kortomis ar šiaip stebėdama iliuzionistų pasirodymus. Daug išmokau, pradėjau suprasti, kaip tas ar anas įvyksta, ėmiau matyti ne tik fokuso grožį ar stebuklą, bet ir paslaptį… Prisipažinsiu, tada aš labiausiai norėjau sužinoti kuo daugiau paslapčių. Maniau, kad svarbiausia tik tai. Ech kaip klydau!
   Laikas bėgo greitai, štai jau gruodžio 11 diena. Atsikėliau labai anksti. Negalėjau nustygti vietoje. Kaip visi žino, laikas bėga, taigi ir vakaras pagaliau atslinko. Štai jau su mama sėdime savo vietose. Kaip tą vakarą viskas stebuklingai atrodė! Absoliučiai viskas! Štai jau pirmas fokusas… ir tada aš pirmą kartą išvydau Jį – David Copperfield. Neįmanoma nupasakoti, ką tą akimirką jaučiau. Aš jį dievinau tiek daug laiko ir štai dabar aš esu jo pasirodyme. Net didžiausiose svajonėse apie tai nedrįsdavau pagalvoti. Greit prabėgo laikas, baigėsi pasirodymas. Nė kiek nenuliūdau, nes turiu pačią geriausią mamą pasaulyje, kuri išgirdusi, kad David‘as surengs net du pasirodymus Vilniuje, gimtadienio proga man padovanojo bilietą ir į antrą pasirodymą. Taigi aš vėl grįžau į tą stebuklingą pasaulį. Tiesa jau viena, taigi galėjau visiškai atsiduoti tam, ką matau. Tada ir supratau, kad magija, tai ne tik paslaptis. Tai žymiai daugiau! Supratau, kad iliuzionistas turi būti tikrai nepaprastas žmogus, jis turi išmanyti iliuzijos meną ir atsiduodi žiūrovams. Manau, kad tą vakarą mačiau vieną geriausių tikrų iliuzijos meistrų – Copperfield‘ą.
   Važiuodama namo labai daug mąsčiau. Buvau labai labai laiminga. Manyje atsirado didelis troškimas pradėti mokytis iliuzijos meno.
   Kartą grįžusi iš mokyklos įsijungiau televizorių, tingiai junginėjau kanalus. Mano dėmesį patraukė iš pažiūros labai sena laida. Ta laida vadinosi „Amžių magija“. Laidoje buvo pasakojama apie magus ir jų mokytojus, kad didžiausias iliuzijos meno paslaptis mokytojai perduoda savo mokiniams… Vakare papasakojau mamai, kad labai norėčiau mokytis iliuzijos meno ne iš knygų ar filmų, o iš tikro mokytojo. Jau kitą vakarą mama atnešė man lankstinuką, kuriame buvo parašyta apie iliuzionistų būrelį. Anksčiau nelankiau jokio būrelio, tad visa tai man buvo didelė naujiena…
   Žinoma, kad pradėjau lankyti šį būrelį. Jau treti metai, kaip lankau ji. Stengiuosi kasdien po pamoku ar šiaip laisvu laiku, kai tik tokio turiu,  repetuoti, mąstyti, kaip pagerinti vieną ar kitą fokusą. Drįstu teigti, kad man tikrai patinka leisti laiką prie veidrodžio ar priešais kamera (net ne todėl, kad būčiau labai didele savimyla…). Tai man tapo ne tik smagiu laisvalaikio leidimu, bet ir rimtu darbu, dėl kurio jaučiu didelę atsakomybę.  Kai pradedu tingėti ir nedirbu tiek, kiek galėčiau, tada pradedu rimtai ant savęs pykti. Tiesa būna dienų kada viskas labai nusibosta ir nesinori žiūrėti į tą pusę kur fokusai sudėti, bet praėjus kažkiek laiko aš nebegaliu tverti ir čiumpu savo senus gerus draugus fokusus ir repetuoju.
   2007 m. Žiema. Vėlyvas vakaras. Aš šiltuose namuose, savo kambaryje, mėgstamiausioje vietoje – ant palangės. Žiūriu pro langą ir stebiu gatvės žibintų šviesoje tyliai besisupančias snaiges. Šalia manęs ištikimas draugas – mano katinas Maksas. Visi jau sumigę, tik mudu dar ne. Kaip jau anksčiau sakiau, tokiu metu geriausiai apmąstyti viską. Sėdėjau susivyniojusi į antklodę ir mintys skriejo. Netikėtai nusprendžiau išsikelti klausimą sau – kas man yra iliuzijos menas? Klausimas į kurį atsakant reikia gerai pamąstyti… Iliuzijos menas man yra… viskas! Tai kaip liga, nuo kurios nesinori pasveikti. Tai kaip svajonės, kurios išsipildo. Tai – neįmanoma, kas tampa įmanoma. Kad ir vakar. Sėdėjome su drauge ant suoliuko ir kalbėjomės. Ji pasakė, kad kažkas (dabar jau nebepamenu kas) yra neįmanoma, o aš atsakiau, kad viskas yra įmanoma. Tuo nuoširdžiai tikiu. Esu tuo įsitikinusi! Supratau labai svarbų dalyką – jeigu labai ko nors nori ir to sieki – viskas yra įmanoma! Iliuzijos menas mane išmokė labai daug dalykų. Atrodo, kad sužinojus fokusų paslaptis ir supratus, kad tai nėra stebuklai, tikėjimas jais turėtų išnykti, bet aš tik dar labiau jais tikiu! Iliuzijos menas mane išmokė tikėti stebuklais ir atrasti juos kasdieniuose dalykuose. Prieš maždaug mėnesį… buvo gruodis – šio gražaus žiemos mėnesio vidurys, o sniego nė kruopelytės. Žiemą man svarbiausia sniegas ir šventės (jos ne dėl dovanų, kiek dėl to, kad visa šeima būna kartu). Kadangi nebuvo sniego, tai ir nuotaika ne kokia, net fokusų repetuoti visai nenorėjau… Įsijungiau „David Copperfield 15 years of magic” ir pažiūrėjau jo atliekamą fokusą „Sniegas”. Ech… kaip  troškau sniego. Pažiūrėjusi nuėjau pasakyti mamai labanakt. Grįžau į savo kambarį, jau ruošiausi gultis i lova, bet pažvelgiau pro langą… Snigo! Sniegas! Lengvos snaigės sūpavosi žibintų šviesoje ir aš tiesiog negalėjau pajudėti iš vietos. Tai buvo didžiausias mano matytas stebuklas. Greitai nubėgau pas mamą, nusitempiau ją prie lango ir pasakiau: mama, aš žinau, kad stebuklai egzistuoja! Tai, ką tą vakarą mačiau buvo didžiausias stebuklas. Jis man suteikė be galo daug laimės. O juk atrodo, kad tai turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Tą vakarą iš naujo įsimylėjau iliuzijos meną. Manau, kad jo dėka aš dažnai tiesiog sėdžiu ir jaučiuosi laimingiausia pasaulyje. Be iliuzijos meno negalėčiau tvirtai sakyti, kad esu laiminga. Jis suteikė man daug visko. Svarbiausia – tikėjimo stebuklais. Taigi iliuzijos menas man yra viskas, mano gyvenimas, mano laimė, manau, kad net aš pati, nes jo pagalba sugebu geriau save pažinti. Šis menas man padeda išreikšti save. Būdama su savo fokusais, stovėdama prie veidrodžio aš būnu savimi.
   Net mano mama, brolis, draugai džiaugiasi šiuo mano pomėgiu. Šeima mane palaikė nuo pat pradžių. Jie tikėjo manimi. Tiesa, draugai pradžioje nesuprasdavo, kodėl aš penktadienio vakarus leidžiu namie. Sakydavau, kad repetuoju, bet jie nesuprasdavo kas ten tokio sunkaus ar įdomaus. Kai pirmą kartą parodžiau ką išmokau, jie mane suprato. Dabar kiekvieną penktadienį mane kviečia eiti kur nors, bet jeigu atsakau, kad negaliu, jie supranta ir primena, kad būtinai norės pamatyti mano naująją programą.
   Užduosiu dar vieną klausimą sau: kodėl pasirinkau iliuzijos mena? Dar vienas sunkus klausimas. Pasirinkau jį, nes nuo pat pirmo karto, kada išvydau fokusininkus, atliekančius triukus, šis menas mane traukė, prikaustė ir nepaleidžia iki šiol. Be to, labai nuostabus jausmas užplūsta, kai parodžius žmogui fokusą, jis nusišypso ir bent toms kelioms sekundėms ar minutėms pamiršta savo problemas ir tiesiog pasineria i magiją. Tos žmonių dovanotos nuoširdžios šypsenos atperka valandas praleistas prie veidrodžio. Tai yra geriausias atlygis, kuris priverčia ir tave pasijusti laimingu, nes tu suteikei laimės kitam. Štai kodėl pasirinkau iliuzijos meną. Bet gerai pagalvojus, apmąsčius viską, kaip man klostėsi gyvenimas kai atradau šį meną, susimąstau ir išsikeliu sau paskutinį klausima, į kurį visada ieškosiu atsakymo: gal ne aš pasirinkau iliuzijos meną, o jis pasirinko mane?