Žiemos stebuklai

   Snaigės lėtai leidžiasi už lango… Dar vienas snieguotas mokyklos rytas. Karolina nenori keltis. Žino, kad mokykloje jos laukia tik pikti mokytojai ir blogi pažymiai. Vis dėl to ji apsirengia, užsimeta kuprinę ant pečių ir išžengia pro duris.

   Mokyklos langai šviečia, girdisi skambus mažų vaikų juokas. Karolina įeina pro mokyklos duris, užlipa į trečią aukštą ir įsėlina į klasę. Niekas su ja nesisveikina, net į ją nepažiūri. Žino, kad į bet kokį žodelį ji atsako kumščiu, bet kodėl,  nesupranta niekas… Karolina nusivelka striukę ir atsisėda į suolą. Staiga suskamba skambutis ir visi balsai nurimsta, nes į klasę įžengia mokytojas su kažkokia mergaite. Prasideda pamoka. Mokytojas pasako, kad prie klasės šiandien prisijungia naujokė Kamilė. Ji prieina ir atsisėda prie Karolinos. Netrukus, po kelių pamokų prasideda ilgoji pertrauka. Karolina šiandien jau gavo du dvejetus. Taip norisi ant kažko išleisti įniršį. Staiga ji prisimena Kamilę. Gera proga parodyti savo jėgą. Karolina pasižiūri pro langą ir pamato naujokę. Greitai išbėga į lauką, sustoja prie Kamilės nugaros ir iškelia tvirtą kumštį į orą. Kamilė atsisuka ir su džiugia nuostaba išberia:

–  O, labas, čia tu! Gal norėtum pažaisti sniego mūšį?

Karolina nustemba… Niekas nedrįsta su ja žaisti. Vis dėl to mergaitė sutinka pagalvojusi, kad bus smagu paleisti kietą sniegą naujokei į veidą.

   Mergaitės bėgioja  po mokyklos kiemą ir mėtosi sniego gniūžtėmis. Karolina stveria  ledo gabalą į rankas ir rengiasi mesti, kai vidinis balsas jai pašnibžda: „Ar pati nematai, kad tau su ja smagu? Tai galėtų būti tavo draugė! Nepraleisk tokios progos !” Karolina numeta ledo gabalą į šoną  ir nubėga pas Kamilę. Kamilė klausia:

–  Nebenori žaisti?

– Noriu, tik sugalvojau, kad galėtume po pamokų nueiti pačiuožinėti ant ledo, – atsako Karolina.

– Gerai sugalvojai, jau seniai nečiuožinėjau!- apsidžiaugia Kamilė.

Po pamokų mergaitės autobusu nuvažiuoja į čiuožyklą po atviru dangumi. Jos linksminasi ir čiuožinėja labai ilgai. Staiga Kamilė paslysta ir nudrimba. Aplink ją  apstoja keli paaugliai ir pradeda šaipytis. Vienas sušunka:

– Karvė ant ledo!

Ir visi pradeda kvatotis. Karolina pričiuožia ir surinka:

– Neturite ką veikti? Tai eikite ir kalbėkite apie tas savo mašinas ir alų! Tik nebandykite prie mūsų lįsti!

Kai kurie iš jų suniurna, o tada visi išsiskirsto. Karolina padeda Kamilei atsikelti ir paklausia:

– Nesusižeidei?

– Nea. Ačiū, kad mane užstojai. Gera šalia turėti tokią draugę kaip tu!

Karolina stovėjo lyg užburta šių žodžių…Viskas, kas lig šiol žeidė jos širdį ir vertė ją elgtis netinkamai, staiga ištirpo lyg snaigė ant delno…

Lengvai sniguriavo… Švelnus vėjelis glostė Karolinos plaukus ir ji pagaliau ištarė:

– Gyvenimas yra gražus, kai darai gerus darbus.