Tikrosios laimės beieškant

   Viename nedideliame kaimelyje vargingoje šeimoje gimė mergaitė, ir tėveliai ją pavadino Deimante. Bėgo metai, Deimantė augo ir darėsi vis smalsesnė, jai viskas buvo labai įdomu. Taip pat Deimante augo labai graži ir protinga. Jinai labai viskuo domėjosi ir nekantriai laukė tos dienos kada eis į mokyklą. Pagaliau atėjo ta diena, mergaitė darželyje priskynė gėlių kad galėtų padovanoti mokytojai, nes gėlėms iš parduotuvės jinai negalėjo nupirkti. Pirmą kartą Deimantė pamatė tiek daug vaikų vienoje vietoje.

   Bėgo metai, kadangi mergaitė gyveno labai kukliai ir klasiokai vis primindavo jai apie tai, kad nelieti ašarų Deimantė visą laiką skyrė mokslams. Matydama skurdą, jinai svajojo užaugus išvažiuoti iš kaimo ir gal net niekada negrįžti, kad nebeprisiminti klasiokų o kartais net ir mokytojų patyčių. Ir vienintelė galimybė išvažiuoti buvo gerai mokytis ir įstoti į universitetą, bei susirasti gerą darbą.

   Vieną dieną Deimantei ir vėl buvo labai liūdna ir jinai paklausė savo senelio: „Seneli, kodėl mes tokie neturtingi ir esu pati nelaimingiausia pasaulyje?“ Senelis apkabino mergytę ir pasakė: „Deimante, turėdama daug pinigų laimingesnė netapsi, laimę gali atrasti tik savo pačios širdelėje“. Deimantė nepatikėjo šiais senelio žodžiais ir riktelėjo, kad jinai išvažiuos iš kaimelio, taps turtinga ir tuomet bus tikrai labai laiminga.

   Taip ir nutiko, Deimante labai sėkmingai baigė dvylika klasių ir įstojo į didmiesčio universitetą. Tėveliai labai norėjo, kad jų vaikas būtų arčiau, siūlė stoti į profesinę miestelyje, kad Deimante taptų ūkininke, paaugus surastų vyrą ir jiedu atstatytų kadaise sėkmingą ūkį. Bet mergina padarė savaip ir išvažiavo. Bendrabutyje, kurį jai paskyrė universitetas, nors ir gyveno su kambariokėmis, buvo tūkstantį kartų geresnės sąlygos negu buvo namuose. Naujiesiems draugams Deimantė pasakojo, kad jos šeima labai sėkmingi ūkininkai. Deimantė bijojo patyčių, todėl už nieką pasaulyje nepasakotų tikros savo šeimos padėties. Mergina taip įsimelavo, kad net pati patikėjo visa istorija kurią pasakojo.

   Pabaigus studijas mergina sėkmingai įsidarbino didelėje įmonėje, išsinuomojo butą, bet jinai netapo laimingesnė ir negalėjo suprasti kodėl. Juk jinai jau turi beveik viską apie svajojo, gerai apmokamą darbą, gyvena didmiesčio centre gerame bute, firma net skyrė jai automobilį. Kadangi mergina gėdinosi savo padėties, matyt draugai tai pajuto ir mažai su ja bendravo. Vieną dieną mergina ir vėl viena sėdėjo po darbo namie ir prisiminė savo šeimą ir senelį, ir tuomet jinai pagaliau suprato ką senelis norėjo pasakyti. Deimantė negali rasti laimės, nes didmiesčio šurmulys, skubėjimas yra ne jai ir jinai nusprendė grįžti namo ir atgaivinti ūkį.

   Grįžusi jinai rado dar labiau nuskurdusius tėvelius. Visas savo žinias mergina skyrė ūkio gelbėjimui. Kaimelyje su ja jau nebebendravo iš aukšto ir žeminančiai. Jie turėjo labai daug žemės, bet neturėjo lėšų net joms apsėti, Deimantė atsivežė santaupų ir  pradžiai jai pakako pinigėlių ne tik apsėti laukus, bet ir žmonėms pasamdyti. Daug pinigėlių ir greitai šeima nematė, bet mergina suprato, kad tikrai laiminga jinai bus tik būdama šalia šeimos, ir, kad nebus laiminga turėdama pinigų ir žinodama, kad jos šeima skursta. Nes kiekvienas žmogus laimę supranta skirtingai, vienam tai būti sėkmingu verslininku, kitam reikia milijonų, trečiam norisi tiesiog paprastos laimės būnant šalia artimųjų.

   Kartais reikia nukeliauti tūkstančius mylių, kad suprastum, kad laimė yra čia pat šalia tavęs…